Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė, Utenos miesto garbės pilietė Vida Garunkštytė 2023 m. gruodžio 13 d. buvo apdovanota aukščiausiu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimu – garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Apdovanojimas bibliotekos direktorei buvo įteiktas už sėkmingo ilgamečio vadovaujamo darbo rezultatus, indėlį į šalies bibliotekų sektoriaus plėtrą ir jo atstovavimą užsienyje, kultūros bendruomenės stiprinimą.
„Mes rašome Lietuvos vardą ir tarsi priglundame prie jo savo darbais, prasmingu gyvenimu. Ir mes esame šitam Lietuvos vardui tvirtovė“ – šie žodžiai nugulė V. Garunkštytei įteiktame Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Garbės ženklo pažymėjime.
Utenos rajono savivaldybės gyventojus kviečiame susipažinti su aktyviai prie Utenos krašto gerovės prisidedančia ilgamete bibliotekos direktore.
Kaip ir kada prasidėjo jūsų ilgos karjeros kelionė?
Bibliotekoje dirbu labai daug metų. Baigiau universitetą ir buvau paskirta dirbti Anykščių bibliotekoje. Kaip ten man nepatiko! Vaikystėje miestelyje, kuriame aš augau – Vyžuonose – buvo nuostabi biblioteka. Aš maniau, kad visos bibliotekos yra tokios, bet kai gavau jau minėtą paskyrimą, supratau, kad labai klydau... Ten man nepatiko absoliučiai viskas! Po metų mane perkėlė į Uteną ir čia man dirbti labai patiko, nes čia aš gavau daug laisvės. O man laisvė ir žmogaus teisės buvo ir tebėra svarbiausi dalykai gyvenime. Vėliau dar įsidarbinau ekskursijų biure gide – lydėdavau ekskursijų grupes kelionėse. Devyniasdešimtaisiais buvo trumpas laiko tarpelis, kuomet buvo renkami vadovai – aš galvojau: „šiaip tai aš ta direktore tikrai nenoriu būti“, bet draugai darbe mane labai skatino. O kai mane išrinko, aš visai nežinojau, ką turiu daryti! Juk kokie viską žinantys būna vadovai... tikrai esu padariusi ir kvailų klaidų (šyptelėjo).
Kaip vyko bibliotekininkystės raida Utenoje?
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pinigų buvo lygiai nulis. Mus rėmė įvairūs fondai, daug keliavome, sėmėmės teigiamos patirties iš Europos šalių. Po kurio laiko į Lietuvą atkeliavo Bilo ir Melindos Geitsų fondas – jis yra įsikūręs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Fondas vykdė pasaulio bibliotekų programą. Pas mus atvyko šio fondo atstovės – vėliau jos tapo mūsų bičiulėmis. Per aštuonerius metus šis fondas kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir savivaldybės lėšomis labai pakeitė Lietuvos viešąsias bibliotekas, atsirado viešųjų bibliotekų modernizavimo programa, kuri Lietuvoje veikia nuo 2004 m. ir, manau nesumeluosiu, 95 proc. Lietuvos viešųjų bibliotekų yra rekonstruotos arba pastatytos iš naujo – jos dabar atrodo tikrai labai gražiai, moderniai, o jose skaitymo paslaugos sudaro tik kokius 40 proc. visų teikiamų paslaugų. Bibliotekose vykdomas skaitmeninės atskirties mažinimas, jau mokoma ir kritinio informacijos vertinimo. Žmones reikia mokyti tam, kad vatnikai nepudruotų jiems smegenų.
Utenoje prieš kurį laiką buvo uždaryta J. ir M. Sinių namų vaikų biblioteka. Kokių prisiminimų turite apie šią ypatingą vietą?
Regina Siniūtė-Ayre yra kilusi iš Utenos, ji ilgą laiką gyveno Kanadoje su vyru Maiklu, po to – Niujorke. Mediniame namelyje, esančiame Užpalių gatvėje, buvo įkurta biblioteka. Reginos šeima investavo labai daug pinigų, jie išlaikė darbuotojus, bibliotekoje vyko nemokami anglų kalbos kursai. Vėliau Reginai ėmė prastėti sveikata, buvo pastatyta A. ir M. Miškinių biblioteka ir jie nutarė, kad vaikų bibliotekos nebereikia. Supratome, kad vaikai, kurie ten lankydavosi, užaugo – ten visuomet vaikai vaišinti saldainiais, dažnai būdavo rengiamos edukacijos. Regina mus išmokė rašyti padėkos laiškus – juk mes, Sovietų sąjungoje gimę žmonės, nesuprasdavome, už ką dėkoti. O ji mums dėkodavo už, rodos, niekus. Regina Utenai parodė visai kitokį – vakarietišką – pasaulį.
Kodėl miesto biblioteka yra pavadinta A. ir M. Miškinių vardu?
Antanas Miškinis yra lyrikas, garsus poetas, tremtinys. Jo brolis Motiejus Miškinis buvo vertėjas, literatūrologas. Nepriklausomybės pradžioje visi ieškojo vardų, kuriuos būtų galima įamžinti. Jolanta (A. Miškinio dukra), nesenai palikusi šį pasaulį, padovanojo Miškinių sodybą Utenos rajono savivaldybei – ji šiuo metu yra labai gražiai sutvarkyta. Joje vyksta įvairiausios edukacijos, dirba nuostabi darbuotoja. Jos pasakojimas apie A. ir M. Miškinius – už gyvą gyvesnis.
Visas gyvenimas – tarp knygų?
Nevisai. Vykdome pilietiškumo ugdymą, kaip ir minėjau, skaitmeninės atskirties mažinimą. Bilo ir Melindos Geitsų fondas ne šiaip sau kompiuterizavo bibliotekas, o tam, kad gyventojai turėtų kur ateiti ir mokytis. Iki šiol to galima pas mus išmokti, taip pat padedame vyresniems bibliotekos lankytojams išmokti naudotis ir išmaniaisiais telefonais. Labai svarbus ir socialinės atskirties mažinimas – kai žmogui blogai finansiškai ar psichologiškai, ta jauki vieta, kurioje niekas jam neužduoda nemalonių klausimų ir neatskiria, yra viešoji biblioteka.
Bet taip, aš visiškai nemoderni – visą gyvenimą dirbu darbą, susijusį su bibliotekininkyste. Esu turėjusi kelis rimtus pasiūlymus, bet atsisakiau, nes man įdomiausia čia, bibliotekoje. Viešoji biblioteka yra laisvė – čia galima įgyvendinti daugybę idėjų.
Kaip bėgant metams keičiasi bibliotekos lankytojų įpročiai?
Vaikai pas mus ateina ne skaityti – jie čia bendrauja. Jie labai noriai dalyvauja įvairiose veiklose. Mūsų darbuotojai suorganizavo naktį bibliotekoje – atgijo literatūriniai personažai. Pati joje dalyvavau – iki trijų nakties (šyptelėjo). Pasikvietėme Vidą Bareikį – jis paaugliams pasakojo, kad geriausia šalis jam yra Lietuva, o kita jam labai patinkanti šalis yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Tai tikrai manau, kad viešoji biblioteka prisideda prie pilietiškumo ugdymo ir net prie tvarumo. Dažnai pasikviečiame žinomų žmonių – šiuo metu mums nesiseka su projektais, tačiau laimei, Utenos rajono savivaldybė mums suteikia lėšų. Be bibliotekos Utena būtų liūdnesnis miestas.
Kaip pavyksta į bibliotekoje vykdomas veiklas įtraukti vyresnius žmones?
2013 m. kartu su Utenos kolegija įkūrėme Utenos trečiojo amžiaus universitetą. Iš pradžių jo lankytojai buvo gana abejingi. Vėliau jie įgavo drąsos dalyvauti įvairiuose renginiuose, įkūrė net savitarpio pagalbos grupę. Taip kuriami tinklai – ne socialiniai, o žmogiškieji.
Kaip jums pavyksta išlaikyti sveiką požiūrį į nuolatinę kaitą?
Aš nesureikšminu savo kėdės – man ne kėdė svarbu, o darbas, kurį aš dirbu. Žmogus turi domėtis ne vien savo profesija. Man įdomu ragauti naują maistą, man patinka geras vynas, kelionės, mėgstu laiką leisti su draugais – man patinka gyventi!
Informaciją parengė: Ryšių su žiniasklaida specialistė Svajūnė Stankelytė